Istorija
Prie Kupos ir Lėvens
Archeologų radiniai leidžia manyti, kad Kupiškio apylinkėse žmonių gyventa jau III–II tūkstantmečiais prieš Kristų. Tačiau pačios gyvenvietės atsiradimo laikas nežinomas. Iš radinių pagal piliakalnį spėjama, jog XIII amžiuje po Kristaus čia būta medinės gynybinės pilies.
Istorijos šaltiniuose – kaip Lietuvos valdovo Žygimanto Senojo miestelis – Kupiškis pirmąsyk paminėtas 1529 m. 1561-1565 m. jis buvo valsčiaus centras, priklausė Upytės, o vėliau – Ukmergės pavietams. Per Kupiškį tuomet ėjo pagrindinis kelias iš Vilniaus į Rygą.
Kupiškio krašto valstiečiai ankstesniais amžiais su rokiškėnais dalijosi geriausių prekinių linų auginimo šlove, čia buvo jų prekybos centras. Apie tai liudija iki šių dienų išlikęs pirmasis miestelio mūrinis pastatas. Tai – linų sandėlis, statytas 18 a. pirmoje pusėje.
1616 m. Kupiškyje pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. 1781 m. įsteigta pirmoji Lankasterio sistemos mokykla.
Kupiškį keliskart nusiaubė gaisrai, tačiau 1873 m. nutiestas Daugpilio – Šiaulių – Liepojos geležinkelis padėjo jam atsigauti ir pamažėle augti, nepaisant karų ir okupacijų padarytų žaizdų.
Dabar Kupiškis – nedidelis šiaurės rytų Lietuvos miestas. Tai rajono Savivaldybės administracijos, kultūros ir vietos pramonės centras. Vardą miestas gavo iš Kupos upės. Jis įsikūręs aukštėliau jos ir Lėvens santakos.
Bet kuris iš penkių kelių, išbėgančių tolyn nuo Kupiškio, nuves į vieną ar kitą miestelį. Jie tarsi karoliai išsibarstę po rajoną.
Daugelis miestelių įsikūrę 16-17 amž. prie strategiškai svarbių vieškelių, nedidelių upių ar ežerų. Dažniausiai – dvaro pašonėje.
Adomynė, Antašava, Alizava ir Skapiškis vardus gavo iš buvusių dvarininkų vardų ar pavardžių. Palėvenė ir Palėvenėlė, viena nuo kitos nutolusios per 10 km, įsikūrė ant aukšto dešiniojo Lėvens kranto. Abi vardus pasiskolino iš upės. Šimonių miestelio vardas – iš šalia dunksančios girios. Subačiaus pavadinimo kilmė ne visai aiški, bet manoma, kad jis kilęs arba nuo žmogaus pavardės, arba nuo ankstesniais amžiais čia šeštadieniais (anuomet sakė – subatomis) vykusių turgų. Subačiaus vardą turi ir miesto tipo gyvenvietė, 19 amž. pabaigoje išdygusi prie geležinkelio stoties. Naujasis Subačius praaugo senąjį, yra seniūnijos centras.
Salamiestį senovėje buvus saloje Radvilų įkurtu miesteliu nebeįtartum – ežero seniai nelikę. Užtat per pagarbų atstumą nuo akmens mūro katalikų bažnyčios tebestovi reformacijos laikų liudininkė – evangelikų reformatų bažnytėlė.
Kiekviename miestelyje – mokykla, kultūros centras.
Minint būdingiausius sakralinės architektūros pavyzdžius mūsų krašte, pirmiausia norėtųsi paminėti šiuo metu išlikusį vieną autentiškiausių barokinės architektūros ansamblių Lietuvoje. Dešiniajame Lėvens krante išsidėstęs Palėvenės Šv. Dominyko bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis – iškiliausias sakralinės architektūros statinys krašte. Jis – vienas iš autentiškiausių iki šiol išlikusių baroko architektūros ansamblių Lietuvoje.
Palėvenės bažnyčia savo istoriją skaičiuoja nuo 1676 m. Ji yra vienabokštė, kryžminio plano. Šiaurės pusėje bažnyčia šliejasi prie vienuolyno, turinčio uždarą kiemą, pastatų. Palėvenės vienuolynas per pusantro šimto metų buvo ne tik Aukštaitijos dvasinis ir kultūros židinys. Nuo 1798 m. jame vykdavo filosofijos ir retorikos studijos, o nuo 1811 m. iš Vilniaus buvo perkeltas ir teologijos kursas tikinčiajai jaunuomenei. 1858 m. vyskupas M.Valančius Palėvenėje į blaivininkų broliją įrašė pirmuosius narius – taip prasidėjo pirmasis blaivybės ir lietuvybės išsaugojimo sąjūdis.
Po Kupiškio pradinės Palėvenės mokykloje yra mokęsis ir L.Stuoka-Gucevičius.
Uoginių kaimo koplyčia – irgi įdomus medinės sakralinės architektūros pastatas su atviru prieangiu, su varpu viršum įėjimo. Pastatas aštuoniakampio formos. 1803-1807 m. šioje koplyčioje mišias aukodavo kunigas ir poetas A.Strazdas.
Palėvenėlės bažnyčios varpinė – vartai apie 1803 m. įrengti taip, kad nestelbtų bažnyčios fasado. Kompozicija nesudėtinga, bet įdomus architektūrinis sprendimas, varpinė – vartai organiškai įjungti į šventoriaus tvoros mūrą.
Pats kukliausias sakralinės architektūros paminklas – baroko stiliaus, trikampio plano Skapiškio blaivybės koplytėlė – paminklas M.Valančiaus čia paskelbtam judėjimui. Pastatas turi būti darnus ir gražus, patogus ir patvarus, ekonomiškas ir gerai derantis prie aplinkos. Tai pagrindinės geriausio visų laikų kupiškėno, klasicizmo architektūros Lietuvoje kūrėjo Lauryno Stuokos-Gucevičiaus paties kūrybos nuostatos ir jo reikalavimai architektūros studentams.
Specialybės pagrindus gavęs Vilniaus universitete, studijavęs Romoje bei Paryžiuje šis kūrėjas gimtajame Kupiškio krašte paties projektuotų rūmų nepaliko. Tačiau čia tebestovi gabiausio jo mokinio, architekto M.A.Šulco projektuoto dvaro rūmai.
Apie 1810 m. M. A. Šulcas suprojektavo H. Antaševskiui priklausančio Antašavos dvaro sodybos ansamblį: rūmus, svirną, parką bei kleboniją. Parko kampuose stovėjo keletas ūkinių pastatų, o centre – iškastas tvenkinys. Sodybos kompozicijos centras – dviaukščiai, buvę kvadratiniai rūmai. Pastatų proporcijos darnios, klasicistinės formos saikingos.
Noriūnų dvaro mūrus vietos meistrai statė 19 a. Jų ansamblis – architektūros paminklas. Rūmų pagrindinis fasadas – su portiku. Įdomūs kumetyno ir tvarto pastatai: su akmens mūro stulpais, o netinkuotos sienos išpuoštos unikaliomis akmenukų mozaikomis. Itin vertingi du ovalo formos bokštai, sumūryti iš vietinio dolomito. Noriūnų dvaro parke auga retų introdukuotų medžių.
Iš 18 a. likusios dvarų sodybos su mediniais rūmais yra mažesnės apimties už tas, kuriose stovi mūrai. Tačiau medinėms dvarų sodyboms būdinga raiškūs landšafto akcentai. Antai Adomynės dvaro rūmai šviečia vietovės pakilumoje, Jutkonių – ypatingo grožio kampelyje, apsupti vešlių medžių.